Savo tinklaraštyje visada rašau šiek tiek apie kosmosą, tai kas aktualu man kaip informatikui, bet nelabai aktualu paprastiems mirtingiesiems. Tad šį kartą nusprendžiau parašyti trumpą straipsnį apie labai aktualią problemą mums visiems, ypač tiems kurie gyvena didmiesčiuose, tankiai apgyvendintoje teritorijoje, pvz., daugiabutyje, kur egzistuoja Wi-Fi prietaisų perteklius.
Iš tiesų, šį straipsnį paskatino parašyti šeimos gydytojas, kuris greičiausia juokais paklausė kodėl jo kompiuteris dažnai atsijunginėja nuo Wi-Fi prieigos taško esant gana stipriam signalui. Aš dažnai nesuprasdamas juokų iškart nusprendžiau, jog tai rimta problema ir būtina ją išspręsti.
Pirma kilusi mintis buvo, jog kažkas bando įsilaužti ar tiesiog nulaužti jo Wi-Fi erdvę siunčiant deautentifikavimo paketus. Antra ir daug realesnė priežastis, išsiaiškinus, jog problema kyla daugiabutyje, tai buitinėmis 2,4 GHz radijo bangomis perpildytas eteris.
Bandžiau paaiškinti kodėl mano nuomone ta problema kyla, kodėl tai yra visuotinė problema daugiabučių gyventojams, kaip būtų galima pabandyti ją išspręsti. Tačiau suprantam žodžiu paaiškinti problemą ir jos sprendimą per daug sudėtinga žmogui be techninio išsilavinimo.
Taigi, gimė idėja parašyti straipsnį kuris būtų aktualus visiems piliečiams, ne tik informacinių technologijų atstovams (nors iš mano patirties ir dalis informatikų nesugeba dorai sukonfigūruoti Wi-Fi prieigos taško). Toliau bandysiu kaip galima paprasčiau paaiškinti kaip veikia Wi-Fi bevielis kompiuterių tinklas, kaip vyksta duomenų kaita tarp bevielės prieigos taško ir jos klientų, kodėl susidaro problema, ir kaip ją galima sušvelninti.
Radijo eterio dalybos
Kaip žinia Wi-Fi bevielio ryšio duomenys siunčiami radijo bangomis. Wi-Fi atveju dažniausiai naudojami 2,4 GHz arba 5 GHz dažnių diapazonai. Labiausiai paplitę prietaisai kurie dirba 2,4 GHz dažniu, todėl mūsų aplinka gali būti itin užteršta šiomis radijo bangomis.
Iš tiesų Wi-Fi standartai dirbantys 2,4 GHz dažniu (802.11a/b/g/n), užima vos 100 MHz dažnių juostą (maždaug nuo 2400 iki 2500 MHz), kuri suskirstyta į 14 fizinių kanalų po 20 MHz. Kadangi visi kanalai turi sutilpti į 100 MHz diapazono juostą, jie persidengia, o tai dažniausiai ir sukelia Wi-Fi ryšio našumo problemas.
Loginiai (kairėje) ir fiziniai (dešinėje) Wi-Fi kanalai |
Taip pat reiktų nemaišyti Wi-Fi prieigos taškų loginių kanalų su fiziniais: loginiai tai Wi-Fi prieigos taško parinkti vardai (SSID) galintys egzistuoti tuose pačiuose fiziniuose kanaluose.
Tuo tarpu 5 GHz Wi-Fi veikia kur kas platesniame dažnių diapazone, maždaug 1000 MHz (nuo 4900 iki 5900 MHz), išskaidytą į 62 fizinius kanalus. Šis kanalų skaičius pats savaime išspręstų daugumos radijo eterio dalybų problemų. Be to, aukštas radijo dažnis geriau izoliuojamas patalpų sienų, todėl jo radijo sklaida bei eterio tarša mažesnė dėl aukšto radijo dažnio charakteristikos.
Nors 2013 metais pristatytas 802.11ac bevielio ryšio standartas apibrėžia Wi-Fi prietaisus dirbančius 5 GHz dažnio diapazone, šiandien, 2017 metais, daugelis Wi-Fi prieigos taškų duomenų apsikeitimui vis dar naudoja 2,4 GHz diapazoną. Deja panašu, jog situacija artimiausiu laiku nesikeis, 2,4 GHz dažnis ir toliau dominuos Wi-Fi tinkluose. Maža to, tą patį diapazoną naudoja ir mikrobangų krosnelė (tad nesistebėkit jei spraginant popkornus nusprogsta ir bevielis interneto ryšys), bei keletas kitų buities prietaisų.
Svarbiausia Wi-Fi bevielio ryšio koncepcijoje suprasti, jog visi prietaisai dirbantis tame pačiame dažnio diapazone turi dalintis radijo eteriu pakaitomis – siųsti signalą tik tada kai eteryje niekas kitas netransliuoja pranešimo. Tuo tarpu bevieliai prietaisai dirbantys gretimu dažniu nors ir gali siųsti pranešimus kartu, tačiau toks radijo bangų transliavimas sukelia dar didesnę problemą – radijo trukdžius {interference}. Būtent tai ir yra didžiausias bevielio ryšio minusas, jog vienu metu į eterį transliuoti radijo bangas gali tik vienas prietaisas, antraip besiklausantys prietaisai nesugebės atskirti iš kur ir kam skirtas signalas.
Tai vaizdžiai iliustruoti būtų galima įsivaizduoti pilną kambarį žmonių, kurie stovi per tam tikrą atstumą ir visi vienu metu šnekasi, bet nė vienas kito gerai nesupranta dėl susidariusio triukšmo. Taip ir su radijo bangomis, prietaisai negali tinkamai atskirti signalo kai radijo eteryje per daug triukšmų.
Nesunku padaryti išvada, kuo daugiau turime prietaisų bevieliame kompiuterių tinkle, tuo mažesnis bevielio ryšio našumas. Iš tiesų, būtina pabrėžti, jog net gretimas kaimyno bevielio ryšio prietaisas dirbantis tame pačiame ar gretimame fiziniame kanale (tuo pačiu ar iš dalies persidengiančiu dažniu), taip pat trukdo ir jūsų Wi-Fi bevielio ryšio tinklui.
Techniškai bevieliai prietaisai dirbantis tais pačiais dažniais sudaro vadinamąsias susidūrimų sritis {collision domain}. Siekiant išvengti bevielio tinklo paketų susidūrimo {packet collision} Wi-Fi tinklo prietaisai užprogramuoti siųsti pranešimus į radijo eterį tik tada kai šis laisvas. Jei radijo eteris užimtas, bevieliai prietaisai laukia atsitiktinį laiko tarpą iki bando vėl transliuoti pranešimą.
Vadinasi, jei savo namuose turite Wi-Fi prieigos tašką ir tris prietaisus bendraujančius su juo, tai dar nereiškia, jog Wi-Fi radijo eteri jūs dalinatės tik su trimis prietaisais. Jei kaimyno Wi-Fi prieigos taškas ar kitas bevielio ryšio prietaisas dirba tuo pačių ar gretimu fiziniu kanalu, jūs savo radijo eterį dalinatės ir su kaimyno Wi-Fi bevielio ryšio prieigos tašku bei jo klientais. Tas pats galioja ir kaimynui, šis taip pat turės dalytis savo radijo eteriu jei iš jūsų prietaisų signalas nusklis iki jo bevielio tinklo prietaisų.
Taigi, jei mūsų turimas bevielis prieigos taškas skelbiasi palaikantis 600 Mbps duomenų perdavimą (802.11n standartas), reali jo pralaida yra maždaug dešimtadaliu mažesnė, apie 60 Mbps jei Wi-Fi prieigos taškas ir klientas tarp kurių vyksta duomenų mainai yra pakankamai arti vienas kito, o aplink nėra kitų prietaisų naudojančių tą patį dažnio diapazoną (tobula situacija, radijo eteris visada laisvas).
Jei tarsim, jog mūsų turimas Wi-Fi prieigos taškas turi prie jo prijungtus 3 bevielio ryšio prietaisus (pvz., telefonas, TV ir kompiuteris), be to, jei gretimais tuo pačių ar persidengiančiu dažniu dirba kitas, kaimynams priklausantis, prieigos taškas su dar 2 bevielio ryšio klientais, galima tarti, jog reali Wi-Fi tinklo pralaida pasidalina į 6 dalis ir vidutinė bevielio tinklo prietaiso pralaida gali nukristi iki maždaug 10 Mbps.
Žinoma, tai tik pavyzdys, kuris padeda suvokti kaip veikia bevielis kompiuterių tinklas ir kokia nenuspėjama jo pralaida. Visgi tai ką nūdien skelbia bevielės prieigos maršrutizatorių gamintojai ant savo prietaisų dėžutės (pvz., 802.11ac standarto Wi-Fi prietaisas laiduoja 3 ar net 5,3 Gbps), yra teoriškai teorinė pralaida mažai ką bendro turinti su realybe, bet labai artima su marketingo departamentu.
Stipresnis signalas = silpnesnis ryšys
Prisiminkime pavyzdį su kambariu pilnu žmonių, kurie stovi vienas nuo kito per atstumą ir bando susikalbėti, bet kadangi visi kalbasi vienu metu, niekas gerai vienas kito nesupranta. Tarkime, jog kambaryje esantys žmonės bandys susikalbėti garsiau kalbėdami ar net rėkdami. Tačiau tai tik dar pablogins situaciją, bus ne tik masinis triukšmas, bet ir labai garsus, kuris dar labiau slopins klausos funkciją.
Šis kambario atvejis gerai parodo, kodėl nereiktų naudoti Wi-Fi prieigos taškų kurie stengiasi perrėkti kitus prieigos taškus. Jei visi naudos pastiprinto signalo Wi-Fi prietaisus, situacija ne pagerės, o pablogės, kadangi vieno prietaiso signalas nuskils ilgesnį kelią ir sukels daugiau triukšmo kitiems, kas tik dar labiau užterš aplinką radijo bangomis. Dėl tos priežasties neverta naudoti ir Wi-Fi prietaisų su jautresniu radijo bangų imtuvu.
Kas nors paskys: „bet gi mano kompiuteris su galingesniu ir jautresniu Wi-Fi maršrutizatoriumi geriau susikalbės!“, o aš manau, jog jis puikiai susikalbėtų ir nerėkiant į ausį. Jei visi aplink pradės rėkauti, tavo kompiuteris išgirs ne tik tavąjį Wi-Fi prieigos tašką, bet ir gretimų kaimynų belaidžio tinklo prietaisus. Gali turėti visas padalas ryšio stiprumo indikatoriuje, visgi jei aplink bus daug triukšmo, prietaisas gaus labai mažai laiko transliuoti pranešimu į laisvą radijo eterį ir praktiškai išnaudoti tą „gerą signalą“. Jei triukšmų aplink labai daug, net su stipriu signalu bevielio ryšio prietaisas gali savaime atsijunginėti nuo tinklo.
Vadinasi, naudodami stipresnį signalo siųstuvą išnaudosite ne tik daugiau energijos, bet sukursite ir daugiau triukšmo radijo eteryje kuris yra pagrindinis bevielio ryšio problemų kaltininkas. Tuo tarpu vidutinio stiprumo signalas tokių didelių problemų nesukelia. Manau sutiksite, jog jei viename kambaryje visi pasirinktų tinkamą atstumą nuo savo pašnekovo, kalbėtų pakaitomis ir kalbėtų normaliu balsu nesistengdami vienas kito perrėkti (ar net šnabždėdami), vienas kitą suprastų ir susikalbėtų kuo puikiausiai.
Taigi, stipresnis bevielio ryšio signalas, dažnai dėl marketingo kaltės, yra klaidingas problemos sprendimas ne iš to galo. Stipresnis signalas dažniau pablogina situaciją tankiai apgyvendintoms vietovėms nei ją išsprendžia.
Viena vertus, neverta piktnaudžiauti Wi-Fi skleidžiamu signalu, bet geriau surasti namuose centrinę-optimalią padėtį Wi-Fi prieigos taškui, kuris veiks normaliu ar net sumažintu energijos skleidimo radijo bangomis rėžimu ir netrukdys bei neprovokuos kitų kaimynų stiprinti savo signalo pajėgumus, kas atsilieptų neigiamai ir jums. Reikia suprasti, jei jūs trukdysite kaimynui, kaimynas gali nusipirkti galingesnį įrenginį kuris trukdys ir jums.
Kita vertus, kuo stipresnį signalą skleidžiate į eterį ir kuo toliau jis nusklinda, tuo labiau esate pažeidžiamas kibernetinėje erdvėje. Šiandien, 2017 metais, kai žinoma, jog WPA2 realizacija tam tikruose prietaisuose turi kritinę saugumo spragą (KRACK), savo signalo stiprumą reiktų minimalizuoti norint išvengti informacijos nutekėjimo. Taip pat verta signalo stiprumą minimalizuoti jei savo interneto dalybos jums ne prie širdies. Savaime suprantama, apie saugumą sąmoningai daugiau nieko nerašau, kas žino kada man reikės pasiskolinti jūsų internetus jums leidus (leidimą suprantu kaip nesaugiai sukonfigūruotą bevielės prieigos tašką). Ačiū.
Iš tiesų, o kaip gi minimalizuoti signalo stiprumą? Pirmiausia tai vengti Wi-Fi prieigos taško prietaisų kurie prisistato kaip itin stipraus signalo siųstuvo ir jautraus imtuvo. Rinkoje yra ir protingų Wi-Fi taškų, kurie stengiasi optimizuoti energijos sklaidą radijo bangomis, turi grįžtamąjį ryši su belaidžio tinklo prietaisais. Daug ką lemia ir parinkta vieta, antenų kryptis. Vienas iš įdomesnių projektų apie kurį teko neseniai skaityti, tai WiPrint (http://dartnets.cs.dartmouth.edu/wiprint), kuris sukuria specifinių poreikių anteną, šią galima atsispausdinti 3D spausdintuvu ir lengvai pritaikyti Wi-Fi prieigos taškui. Sukurta antena leidžia optimizuoti bevielės prieigos ryšį savose patalpose, bei minimalizuoti signalo stiprumą už patalpų ribų. Deja šis projektas nėra atvirojo kodo iniciatyva, panašu jog autoriai ketina savo tyrimus paversti pinigais nei kilniais tikslais.
Nepersidengiantys Wi-Fi kanalai
Taigi, manau jau pasidarė aišku, jog didžiausios Wi-Fi problemos kyla dėl netinkamo fizinio kanalo naudojimo ir per stipraus signalo skleidimo. Iš tiesų, nesvarbu kokį spartų, galingą ir jautrų Wi-Fi bevielės prieigos prietaisą jūs turėsite, jei šis bus blogai sukonfigūruotas – darbinis dažnis persidengs su gretimais bevielio ryšio prietaisais – bevielio kompiuterių tinklo sparta bus labai menka ir nepastovi.
Kaip jau buvo minėta straipsnio pradžioje, 2,4 GHz dažnio Wi-Fi prieigos taškas naudoja maždaug 100 MHz dažnio diapazoną suskirstytą į 14 kanalų, iš kurių tik 11 palaiko visi bevieliai prietaisai. Kadangi vieno kanalo plotis 20 MHz, šie kanalai persidengia, o tai, kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai ir sukelia Wi-Fi ryšio problemas.
Vis laimė, tarp tų vienuolikos yra trys fiziniai kanalai tarpusavyje nepersidengiantys – 1, 6 ir 11 – trys atskirtos 20 MHz dažnių juostos. Tačiau, jei su 802.11n standartu naudojamos platesnės – 40 MHz dažnių juostos, be persidengimų 100MHz ruože jų tilps tik dvi. Vis dėlto 40 MHz dažnio juostos nerekomenduojamos jei aplink yra bent keli kiti Wi-Fi prieigos taškai su savais bevieliais kompiuterių tinklais. Šios platesnės dažnių juostos naudojamos padidinti pralaidai bevieliame tinkle, deja dažnu atveju jos daro daugiau žalos nei naudos.
Wi-Fi tinklų skenavimas
Norint pasirinkti tinkamą Wi-Fi kanalą reikia pirmiausia mokėti pasitikrinti savo aplinkos Wi-Fi kanalų užimtumą, bei pačių naudojamą kanalą radijo eteryje. Todėl toliau bandysiu trumpai paaiškinti kaip nuskenuoti Wi-Fi kanalų užimtumą jūsų aplinkoje.
Šiai dienai tai gana paprasta, užtenka turėti išmanųjį telefoną ir išsirinkti vieną iš siūlomų Wi-Fi bevielių kompiuterių tinklų analizatorių. Mano rekomendacija būtų WiFiAnalyzer arba Wifi Analyzer programėlės iš GooglePlay tiems kurie turi Android OS telefonus ar planšetes. Windows OS vartotojai gali išbandyti WiFi Analyzer programėlę iš Microsoft Store. Obuolio vartojai gali toliau būti pasikėlę.
Apsiginklavę Wi-Fi analizatoriaus programėle panagrinėkime keletą Wi-Fi bevielių kompiuterių tinklų persidengimo atvejų tankiai apgyvendintoje vietovėje, tai leis geriau suprasti kodėl reikia laikytis kanalų atskirties ir pasirinkti vieną iš nepersidengiančių kanalų (1,6 arba 11).
Viršuje paveiksle pateiktas pavyzdinis Wi-Fi tinklų jovalas. Nesimato ne vieno geresnio kanalo į kurį būtų galima nustatyti ir savąjį Wi-Fi prieigos tašką. Tačiau reiktų laikytis atskirties taisyklės ir pasirinkti vieną iš nepersidengiančių kanalų (1,6 arba 11). Jei jūs esate panašioje situacijoje, didelė užuojauta. Tokioje netvarkingoje Wi-Fi prieigos taškų makalynėje bevielio prietaisų problemos neišvengiamos, ar tai būtų lėtas interneto ryšys ar periodiškai atsijunginėjantis ryšys, problemos sprendinių čia nedaug.
Keletas tokio sausakimšo radijo eterio problemos sprendimo būdų:
- savo būstui atlikti kapitalinį remontą ir kambarių išorines sienas padengti metaliniu tinkleliu – sukurti iš kambarių Faradėjaus narvą {faraday cage};
- antras, naudoti 5 GHz dažnio Wi-Fi prieigos tašką, jei jūsų bevieliai prietaisai palaiko 802.11ac standartą (5 GHz diapazono Wi-Fi standartas turi net 24 nepersidengiančius kanalus po 20 MHz);
- trečias, bandyti įkalbėti kaimynus pasikeisti 2,4 GHz dažnio Wi-Fi prieigos taškų naudojamus kanalus į vieną iš trijų nepersidengiančių fizinių kanalų (1,6 arba 11), kai gretimi kaimynai naudoja skirtingus, o tolimiausi vienodus kanalus.
Šiame paveiksle situacija šiek tiek geresnė, nemaža dalis belaidžių prieigos taškų dirba nepersidengiančiuose 1,6 ir 11 kanaluose, visgi ir čia situacija netobula – keletas žioplių savo Wi-Fi stoteles sukonfigūravo darbui 3, 8, 9 ir 10 kanalu, kurie visi trukdo bent dviem nepersidengiantiems kanalams. Bevielis kompiuterių tinklas funkcionuotų daug geriau jei visi sąmoningai pasidalytų radijo eterį tik į tris fizinius Wi-Fi kanalus – 1, 6 ir 11. Taip radijo eterio trukdžiai būtų sumažinti iki minimumo.
Kam blokuoti du nepersidengiančius kanalus jei jūsų kaimynai jums nieko neskolingi? Tuo labiau jog pasirinkdami persidengiančius Wi-Fi kanalus jūs pabloginat ir savo interneto ryšį.
Viršutiniame paveiksle geriausias pasirinkimas jūsų Wi-Fi prieigos taškui būtų 1 arba 11 kanalas. Nors 11 kanalas turi vienu prieigos tašu daugiau už 1, šių prietaisų skleidžiamas signalas gerokai silpnesnis už 1-ojo kanalo prietaisų, vadinasi dirbant 11 kanalu didesnė tikimybė gauti laiko į laisvą eterį pranešimų transliavimui.
Fizinio Wi-Fi kanalo keitimas
Manau man pavyko jus įtikinti, jog verta naudoti tik 1, 6 ir 11 kanalus, todėl trumpai paaiškinsiu kaip pasikeisti fizinį Wi-Fi kanalą į vieną iš nepersidengiančių. Iš teisų, tarp skirtingų Wi-Fi prietaisų gamintojų tos instrukcijos šiek tiek skiriasi, tad aš negaliu duoti universalių instrukcijų tinkančių visiems bevielės prieigos prietaisams, vadinasi jums patiems teks šiek tiek pasukti galvą.
Jei jums kada nors teko prisiliesti prie Wi-Fi maršrutizatoriaus nustatymų: pakeisti Wi-Fi prieigos taško loginį vardą (SSID) ar pakeisti ilgą maišytų simbolių slaptažodį iš saugaus į savo sugalvotą, jums greičiausiai teko matyti ir fizinio kanalo nustatymo parametrą {wireless channel}.
Pagal nutylėjimą dauguma bevielių maršrutizatorių būna sukonfigūruoti automatiškai parinkti „tinkamiausią“ fizinį Wi-Fi ryšio kanalą, deja realybėje 2,4 GHz dažnio diapazone veikiantis Wi-Fi prieigos taškas reti sugeba automatiškai parinkti geriausią fizinį kanalą bevieliam kompiuterių tinklui sukurti. Neretai tas „tinkamiausias“ fizinis Wi-Fi kanalas būna vienas iš persidengiančių nors nepersidengiantis kanalas būtų geresnis pasirinkimas sausakimšame Wi-Fi radijo eteryje.
Viršuje pateikti paveikslai su belaidės prieigos konfigūracijos nustatymais trim dažniausiai pasitaikantiems Wi-Fi maršrutizatorių gamintojams. Iš jų tik D-Link atvejis teisingai sukonfigūruotas, kadangi pasirinktas ne automatinis fizinių kanalų parinkimas, o 6-asis nepersidengiantis Wi-Fi tinklo kanalas.
Toliau pateiktos bendros Wi-Fi prieigos taško konfigūravimo instrukcijos. Jei kyla kažkokių problemų, neaiškumų, visada galima pasinaudoti Google pagalba - suvesti į paieškos laukelį kažką panašaus į „How to change wifi channel maršrutizatoriaus_modelis“.
- Maršrutizatoriaus konfigūravimo sąsają galima pasiekti per interneto naršyklę, adresu: 192.168.0.1, 192.168.1.1, 192.168.100.1, 192.168.0.254, 192.168.1.254, 192.168.8.1 ar dar kitoks kuris čia nepaminėtas. Tiksliau reiktų žiūrėti į belaidžio tinklo prietaisų naudojamą tinklų vartų adresą {default gateway} (Windows OS į CMD suvedus ipconfig komandą; Linux OS atveju ifconfig komandą), prietaiso vartotojo vadovą arba apžiūrėti patį prietaisą, galbūt yra ant jo pateikta informacija prasidedanti http:// (kartais konfigūravimo meniu prieiga per Wi-Fi belaidį ryšį blokuojama, tad norint ją pasiekti reikia prisijungti su vytos poros tinklo kabeliu per fizinį Ethernet prievadą).
- Suvedus tinkamą prietaiso konfigūravimo adresą į naršyklę atsivers prisijungimo langas, čia vėl teks ieškoti prisijungimo vardo su slaptažodžiu {username/password}, kuris gali būti ant prietaiso, gali būti įrenginio vartotojo vadove, o gali būti ir admin/admin ar admin/123456 deriniai.
- Jei sėkmingai prisijungėt prie konfigūravimo sąsajos, toliau reiktų ieškoti Wireless ar Advanced > Wireless meniu skilties. Jei jūsų maršrutizatorius naudoja lietuvišką menių, norėčiau jums tik palinkėti sėkmės. Kartais gyvenimas gali būti itin sunkus.
- Jei nepaisant visų sunkumų nusigavote iki Wireless konfigūravimo meniu ir matote kažką panašaus į control channel, wireless channel ar tiesiog channel, kuris siūlo pasirinkti vieną iš 11, 13 ar net 14 kanalų – sveikinu, analizatoriaus ir sveiko proto dėka galite sukonfigūruoti savo Wi-Fi bevielį tinklą į nepersidengiantį kanalą (1,6 arba 11) teisingesniam ir našesniam bevieliam ryšiui užtikrinti. Tiesiog pakeiskit kanalą, išsaugokite pakeitimus ir perkraukite Wi-Fi prieigos tašką bei įsitikinkite, jog keitimas pavyko sėkmingai. Taip pat galite paskatinti ir padėti tą patį padaryti ir savo kaimynams.
Pabaigai noriu pabrėžti: geriau du ar daugiau bevielių prietaisų dirbančių nepersidengiančiais vienodais kanalais, nei dirbantys gretimais persidengiančiais kanalais! Gretimų Wi-Fi kanalų trukdžiai {interference} dažniausiai daug blogiau našumo atžvilgiu nei laiko dalybos naudojant tuos pačius fizinius kanalus. Verta prisiminti, jog kiekvienas atvejis unikalus ir reiktų vadovautis sveiku protu konfigūruojant Wi-Fi kompiuterių tinklus. Sėkmės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą